„Dō“ japoniškai reiškia „kelias“, o daugelyje kalbų siejasi su pirmuoju gamos garsu. Todėl išeina žodžių žaismas – „kelias dō“ gali reikšti „muzikinis kelias“, šiuo konkrečiu atveju – tai pabėgėlio kelias, vedantis per Lenkiją ir Lietuvą iki pat Japonijos ir Izraelio.
Priklausome trečiai pokario kartai, buvome Lenkijos transformacijos laikotarpiu augęs jaunimas ir apie Holokaustą žinojome mažai, nematėme jo pėdsakų savo miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Ilgainiui daugelis iš mūsų, menininkų ir aktyvistų, ėmė rūpintis atminties apie Dingusius Kaimynus gaivinimu, tai daryti padėjo ir saugi distancija, skirianti mus nuo jų dramatiškų karo patirčių. Kadangi mokykloje mūsų to nemokė, savarankiškai aiškinomės, kiek Lenkijos žydų buvo garsūs menininkai ir intelektualai, kiek iš jų formavo lenkų kultūrinę tapatybę ne vien literatūros ar teatro, bet ir klasikinės muzikos srityje. Siekti „atminties darbo“ ir gilesnio savo šaknų suvokimo galėjome tik demokratinėje Lenkijoje, kurioje nėra cenzūros, ir mes buvome pirmoji karta visiškai pasirengusi eiti šiuo keliu.
Pabėgėlių krizė, regis, yra vienas didžiausių XXI amžiaus iššūkių. Prie pietinių ir rytinių Europos Sąjungos sienų, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vykstanti drama ragina kelti klausimus apie žmogaus susidūrimą su „Kitu“, „Svetimu“, „Paženklintuoju“. Europos mastu Lenkija turi išskirtinę šios srities istorinę patirtį. Per antrąjį pasaulinį karą žydų kilmės Lenkijos piliečiams buvo paskelbta kolektyvinė mirties bausmė. Sistemingo persekiojimo mastai buvo tokie dideli, kad net dabar sunku juos įvertinti individualioje, socialinėje ir kultūrinėje atmintyje. Todėl Lenkijai tenka ypatinga atsakomybė už „atminties darbą“, kurį esame skolingi savo Dingusiems Kaimynams.
Kelių tūkstančių Europos žydų kelias į Japoniją nelabai išliko lenkų istorinėje atmintyje. „Gyvybės vizos“, kurias išdavė Chiune Sugihara, glūdi giliai archyvuose ir dar nerado vietos tarp gerai žinomų kultūros tekstų. Užuominų apie bendras Sempo, olandų konsulo Jano Zwartendijko ir lenkų ambasadoriaus Tadeuszo Romerio pastangas galima rasti specialiojoje ir mokslinėje literatūroje, tačiau ši gilų humanizmą ir pilietinę drąsą jungianti istorija, kurios centre – „paprasto žmogaus“ gerumas ir kilnumas, verta būti papasakota. „Humanizmo trupinių“ (ang. „motes of humanity“, terminas, vartojamas Sugiharos liudijimuose) atgaivinimas formuoja požiūrį, atliepiantį Marino Turskio raginimą: „Nebūk abejingas!“
KELIAS DŌ pasakoja jaudinančią bendradarbiavimo nepaisant sienų istoriją. Jeigu ne olandų konsulas Janas Zwartendijkas, nebūtų gimęs tranzitinių vizų į Kiurasao sumanymas. Jeigu ne lenkų ambasadorius Tadeuszas Romeris, laivai su pabėgėliais galėjo būti iš Curugos grąžinti į SSRS. Ir jeigu ne Sugiharos pilietinė drąsa ir angažuotumas, visos viltys būtų žlugusios prie jo namo Kaune Vaižganto gatvėje slenksčio. Trys diplomatai iš Nyderlandų, Lenkijos ir Japonijos nusprendė pasielgti kilniai ir humaniškai, nežinodami, ar jų veiksmų pakaks, kad būtų išgelbėtos pagalbos prašančiųjų gyvybės. Negailestingų karų, klimato katastrofos ir pabėgėlių krizės akivaizdoje atrodo akivaizdu, kad šiandien nerasime vieno iškilaus didvyrio, galinčio išspręsti valstybių ir žemynų sienas peržengiančias, etninių ir religinių skirtumų nepaisančias problemas. Privalome bendradarbiauti kaip niekada iki šiol.
Garsui, kad gyvuotų, nereikia nei vertėjo, nei istoriko, nei antropologo. Tai gerai žino oto fondo komanda, turinti didelės patirties rengiant festivalį „WarszeMuzik“ išlikusių Varšuvos geto namų kiemuose. Ilgainiui maža, privati iniciatyva – pasakojimas apie miestą, kuris nebeegzistuoja, muzikinių programų rengimas remiantis vietine istorija, vengiant sklaidos ir koncentruojantis į bendradarbiavimą su kaimyninėmis bendruomenėmis, – išaugo į konceptualų kamerinės muzikos festivalį su rezidencijomis kompozitoriams, kuris gyvai ir internetu pasiekia tūkstančius muzikos klausytojų.
Pasinaudodami festivalio „WarszeMuzik“ patirtimi, mėginame kamerinės klasikinės muzikos „naratyvinį programavimą“ perkelti į tarptautinį lygmenį. Lenkiją, Lietuvą, Japoniją ir Izraelį jungiantį pabėgėlių kelią atspindės kamerinių koncertų ciklas Varšuvoje, Kaune, Curugoje ir Tel Avive. Siekiant festivalio programoje atskleisti įvairias perspektyvas ir skirtingą jausmingumą, projekte dalyvauja visų keturių šalių kompozitoriai ir muzikos atlikėjai.
Ania Karpowicz